Mindaugas Kuzminskas šiuo metu figūruoja tarp laisvų Lietuvos krepšininkų sąraše. 36 metų puolėjas teigia, kad fiziškai ruošiasi tarsi rungtynės lauktų jau kitą dieną, tačiau psichologiškai yra pasiruošęs kantriai laukti tinkamo pasiūlymo.
„Dabar jaučiuosi visiškai ramus dėl laukimo proceso, o anksčiau būdavo kitaip – degiau noru kuo greičiau pasirašyti sutartį", – dalijasi patyręs krepšininkas.
Paskutinius tris sezonus M. Kuzminskas atstovavo Atėnų AEK ekipai. Jeigu po pirmųjų dviejų sezonų išvykimas iš Graikijos sostinės kėlė liūdesį, tai šįkart situacija kardinaliai pasikeitė. Sezono viduryje lietuvis vis dažniau likdavo rezerve, o tokio sprendimo priežastys jam iki šiol lieka mįslė.
„Visada geriau išgirsti tiesą, kad ir kaip skaudžiai ji skambėtų. Tai buvo situacija, kurioje elgiausi pavyzdingai – buvau patyręs žaidėjas, nekėliau jokių problemų, komanda iš manęs nesulaukė nė menkiausio negatyvo. Kasdien ateidavau į treniruotes ir dirbau, palaikydavau bendražygius visais įmanomais būdais. Tačiau kartais toks geras charakteris nepadeda – jei būtum pasielgęs priešingai, galbūt tai būtų pakenkę kolektyvui, bet pats asmeniškai būtum gavęs tai, ko nusipelnei", – atvirai kalba M. Kuzminskas.
Graikijos čempionate lietuvis vidutiniškai praleisdavo 13 minučių ir pelnydavo 6,6 taško, o Čempionų lygoje šie rodikliai siekė 12 minučių ir 4,6 taško per susitikimą.
Finale jis iš šalies stebėjo, kaip AEK kovojo prieš Vilniaus „Rytą", kuris galiausiai iškovojo trofėjų.
„Buvau kruopščiai išanalizavęs visas „Ryto" kombinacijas, ne kartą kreipiausi į trenerius su informacija apie varžovų žaidėjus. Mano akimis, ten buvo nemažai silpnų vietų. Paruošiau ir atspausdinau visas „Ryto" žaidimo schemas, atnešiau treneriams. Labai troškau šios pergalės", – apgailestavo puolėjas.
Pokalbyje su M. Kuzminsku aptarėme prieštaringą laikotarpį Atėnuose, Luko Lekavičiaus graikišką pilietybę, ramų naujo kontrakto laukimą, Igno Brazdeikio žingsnius Malagoje bei dabartinę padėtį Lietuvos krepšinyje.
– Mindaugai, kaip prabėga jūsų vasara?
– Vasara lekia nepastebimai, kaip ir kiekvienais metais, bet šįkart ji ypač turiningai – tuo džiaugiuosi. Turiu daugiau laisvo laiko, kurį galiu praleisti su šeima, aplankiau nemažai jaunųjų krepšininkų stovyklų. Manau, kol dar esu įdomus, kol vaikai nori kažko išmokti, verta dalintis patirtimi ir bendrauti. Niekada nežinai – po penkių ar dešimties metų galbūt jau nieko nebedominsiu ir to niekam nebereikės. Tarp visų veiklų dar ir sportuoju.
– Ar jau dirbate pilnu pajėgumu, ar kol kas palaikote lengvesnį vasarinį režimą?
– Aš toks žmogus, kuris praktiškai niekada nestoja. Net atostogų metu išlaikau tam tikrą ritmą, skiriasi tik treniruočių turinys: traumų prevencijos pratimai, jėgos ir ištvermės ugdymas. Dirbu mažiau nei būdamas 22–23 metų, tačiau fizinė forma tikrai nebloga – galėčiau išeiti į aikštę jau dabar (šypsosi).
– Pokalbio metu šalia jūsų aktyviai reiškiasi ir sūnus Jonas. Kiek šis mažasis šeimos narys įtakoja atostogų planus?
Tai, kad sūnus šiuo metu yra absoliutus prioritetas – neginčijamas faktas. Kai jo užsiėmimai susikerta su treniruočių grafiku, pasirinkimas visada būna vaiko naudai. Tačiau iš tiesų vienas kitam netrukdome – jis jau pakankamai užaugęs, kad galėčiau pasiimti į sporto salę, kur jis gali pabėgioti ir stebėti treniruotes. Tiesa, kartais ir patrukdo (šypsosi). Vis dėlto tai teikia didžiulį džiaugsmą ir stiprų emocinį įkrovimą. Esu ne kartą minėjęs, kad krepšininkų, sulaukusių pirmojo vaiko, rezultatų kreivė dažnai šauna aukštyn. Nors miego ir poilsio sumažėja, tačiau tuo gyvenimo etapu ateina suvokimas, kad krepšinis nėra viskas.
– O ar pats Jonukas jau rodo susidomėjimą krepšiniu, ar kol kas bet koks kamuolys jam tėra žaislas?
– Šiuo metu jis tiesiog mėgaujasi žaidimais, tačiau pagrindinius krepšinio žvaigždes jau atpažįsta. Šią savaitę lankėmės Jakučionio organizuotoje stovykloje – jis puikiai žino, kas yra Kasparas, nusifotografavo kartu ir buvo be galo laimingas. Visiškai nesistengiu jo stumti kokia nors konkrečia kryptimi. Įsitikinęs, kad vaikams reikia leisti būti vaikais, išmėginti įvairiausius dalykus, o kai ateis tinkamas amžius, tada jau galima švelniai padėti jiems rasti savo kelią.
– Manau, galima teigti, kad šis sezonas Atėnuose fiziškai jūsų itin neišsunkė.
– Fiziškai tikrai nebuvau nualintas – tokius sezonus galėčiau sužaisti ir porą iš eilės. Tačiau psichologiškai buvo labai sunku. Nelengva sėdėti, kai žinai, kad gali žaisti, kai tai įrodinėji kiekvienose treniruotėse. Ypač skaudu buvo Čempionų lygos finalinio ketverto metu – buvau pasiekęs optimalią sportinę formą, bet taip ir nepakilau nuo atsarginių suolelio. Labai skaudu, labai gaila, ir manau, kad nuo to labiau nukentėjo pati komanda nei aš asmeniškai. Po tokio psichologiškai išsekinančio sezono vienintelis noras buvo kuo greičiau grįžti į Lietuvą.
– Su kokiomis emocijomis palikote klubą, kuriame vis dėlto praleidote nemažą laikotarpį – trejus metus?
– Jausmai buvo prieštaringi, nes taip ir nesuvokiau tikrosios priežasties, kodėl viskas taip susiklostė. Iki Naujųjų metų dar gana sėkmingai žaidžiau, patyriau nedidelę traumą, o sugrįžęs po jos praktiškai nebegavau žaidimo laiko. Nežinau, ar tai labiau susiję su naujo žaidėjo atvykimu, ar su publikacijomis apie atlyginimų vėlavimus. Po tų straipsnių, tarsi sutapimu, mano žaidimo minutės smarkiai sumažėjo. Treneris man to aiškiai taip ir nepaaiškino.
– O ar bandėte išsiaiškinti?
– Mūsų santykiai buvo puikūs, sakyčiau, tokie išlieka ir dabar, tačiau konkretaus atsakymo taip ir negavau. Sezonui pasibaigus sulaukiau tik jo atsiprašymo dėl susidariusios situacijos, bet iki galo taip ir nesupratau, kodėl viskas taip susiklostė.
– Ar nebuvo keista, kad priežastis taip sunkiai įvardijama jums – veteranui ir ilgamečiam komandos nariui? Atrodytų, kad savo statusu buvote užsitarnavęs bent jau atvirumo.
– Tikra tiesa. Visada geriau žinoti tiesą, kad ir kokia skausminga ji būtų. Tai buvo situacija, kai esi pavyzdinis veteranas, nekėlei jokių problemų, komanda iš manęs negavo nė lašo negatyvo. Kasdien ateidavau ir dirbau, palaikydavau komandos draugus visais įmanomais būdais. Kartais toks geras charakteris nepadeda, nes jei elgtumeis priešingai, galbūt nukentėtų kolektyvo interesai, bet pats asmeniškai gautum tai, ko nusipelnei.
– Ar dabar elgtumėtės kitaip?
– Ne, manęs jau nepakeisi (Šypsosi). Iš tiesų labai troškau pasiekti kažką reikšmingo su Atėnų ekipa, iškovoti trofėjų, nors du Eurolygos finalo ketverto pasiekimai iš eilės taip pat nėra menkniekis. Tačiau karjerai artėjant prie pabaigos, tokie titulai tampa vis reikšmingesni.
– Neseniai skaitėme apie jūsų vieną laimėtą FIBA teismą, ar nusimato kitų?
– Oi, tikrai bus, ir šitas bus kur kas solidesnis (Juokiasi). Tik noriu patikslinti, kad su „Pinar Karšiyaka" reikalai seniai sutvarkyti, pinigai sumokėti ir greičiausiai jau net pamiršti. Keista, kad ši žinia tik dabar išlindo į viešumą.
– Atmetus šį paskutinį sezoną, kiek smagūs jums buvo ankstesni metai Atėnuose? Atrodė, ir lygis vis dar aukštas, ir aplinka žaisti Graikijoje yra ta, kuri leidžia mėgautis kasdienybe.
– Galiu drąsiai teigti, kad puikiai žinojau, į ką leidžiuosi. Manau, kiekvienas krepšininkas prieš atvykdamas privalo suvokti tiek privalumus, tiek trūkumus. Labiausiai mane nustebino sirgalių atsidavimas – palaikymas tiesiog neįtikėtinas, perduodamas iš kartos į kartą. Į areną renkasi seneliai, tėvai, vaikai. Nesvarbu, ar komanda tą sezoną sėkmingai žaidžia, ar ne – ištikimybė klubui išlieka nepajudinama. Malonu, kad gatvėje žmonės užkalbina, domisi krepšiniu.
Nors asmeniškai paskutinis sezonas susiklostė nelabai kaip, pagarbą iš žmonių jaučiu iki šiol. Šeimai tai buvo puiki vieta – jūra po nosimi, nuostabus klimatas, stipri lyga. Šiame karjeros tarpsnyje tai buvo tinkama stotelė, gaila tik, kad pabaigoje liko kartėlis.
– Jei reikėtų rinktis, kur gyvenimas jums buvo malonesnis: Atėnuose, kur praleidote 3 metus, ar Malagoje, kur žaidėte tiek pat laiko?
– Malaga man yra pirmoji meilė – tai buvo mano pirmas užsienio miestas. Su visa derama pagarba Graikijai, ispaniška kultūra man artimesnė: daugiau tvarkos, be to, buvau išmokęs kalbą, todėl bendravimas vyko sklandžiau. Abi vietos nuostabios, tačiau jei tektų pasirinkti vieną – pagal gyvenimo kokybę ir organizacinius dalykus rinkčiausi Malagą. Mums, profesionaliems krepšininkams, šie aspektai yra neatsiejami nuo kasdienybės.
– Kaip manote, ar Ignui Brazdeikui Malaga bus tinkama vieta atgauti tiek emocinį pasitikėjimą, tiek žaidybinį ritmą?
– Parašiau Ignui, kad jam tai turėtų būti tobula vieta. Nors nuolat kartojame, jog Ispanijos lyga yra pajėgiausia Europoje, iš šalies sudėtinga suvokti tikrąjį šių pirmenybių lygį. Tai tikrai elitinis krepšinis. Ignui ši aplinka tikrai padės atsistoti ant kojų. Mano nuomone, jis labiau įstrigęs psichologinėje, o ne sportinėje duobėje – jam reikia atgauti žaidimo ritmą ir malonumą, taip pat ir gyvenimo džiaugsmą. Esu įsitikinęs, kad jam su šeima ir naujagimiu tai bus ideali vieta sugrįžti į tą lygį, kuriame jis privalo būti.
– Ar jums pačiam emociškai buvo lengviau atsisveikinti su Atėnais, kuomet, kaip sakote, atsirado tas šaukštas deguto statinėje? Veikiausiai, kai viskas gerai, gyvenimas mielas, o žaidimas – malonus, palikti tokią vietą būtų sunkiau.
– Apie tai buvau pamąstęs. Pastaruosius du sezonus, kai kildavau lėktuvu, jausdavau tam tikrą liūdesį ir ilgesį. Šįkart pakildamas patyriau šiokį tokį džiaugsmą. Iš dalies gaila, kad taip nutiko, nes manau, jog kitomis sąlygomis ten būčiau galėjęs likti ilgiau. Turiu galvoje ne vien sportines, bet ir ekonomines aplinkybes.
– O AEK nepateikė jokio siūlymo pasilikti ir kurį laiką rungtyniauti „į skolą"?
– Konkrečių sumų įvardyti negaliu, tačiau viską suskaičiavus išeitų, kad vieną sezoną žaidžiau nemokamai. Nepaisant to, galbūt būčiau apsvarstęs tokį variantą, jei sportinė situacija būtų buvusi kitokia, kaip pirmuosius du sezonus. Labiausiai stebina tai, kad po tiek laiko, esant tokiems įsiskolinimams, iš klubo pusės nebuvo absoliučiai jokio bendravimo, jokio atsisveikinimo ar panašaus gesto. Mat kai buvau svarbus ir reikalingas, pokalbių netrūkdavo. Man žmogiški santykiai visada buvo ypač svarbūs.
– Matyt, tai atspindi organizacijos profesionalumo lygmenį.
– Greičiau ne profesionalumą, o žmogiškumą. Nenoriu, kad atrodytų, jog visas klubas toks. Tikrai taip nėra – jame dirba nemažai puikių žmonių, su kuriais iki šiol bendraujame, tačiau akivaizdu, kad kai kuriose grandyse egzistuoja problemų. Jas išsprendus ir sutvarkius finansinius reikalus, tai tikrai būtų puiki vieta rungtyniauti.
– Hipotetinis klausimas: jei dėl kontrakto reikėtų keisti pilietybę, ar ryžtumėtės?
– Suprantu, ką turite omenyje (Juokiasi). Man tai būtų gerokai paprasčiau, kadangi mano mama gimė tremtyje – galėčiau be jokių kliūčių turėti dvigubą pilietybę. Tačiau niekada to nesvarstęs. Kalbant apie Luką, su juo esu ne kartą diskutavęs, aptardamas tokio sprendimo privalumus ir trūkumus. Jį galima suprasti: jis kuria gyvenimą Graikijoje, jo sutuoktinė – graikė, atžalos auga toje terpėje, jis neketina su šeima grįžti į Lietuvą. Tas pasas reikšmingai pagerintų kontrakto ir finansines sąlygas, nes jis galėtų dar ilgai rungtyniauti Graikijoje, kur vietinių krepšininkų šiuo metu labai stinga, o jų tiesiog nėra. Komandos juos tiesiog plėšte plėšia.
Suprantu šią pusę, suprantu ir šeimos aspektą, tik labai norėčiau, kad jam būtų taikoma kokia nors išimtis ir jis galėtų išsaugoti abu pasus. Regis, egzistuoja galimybė išlaikyti pilietybę už nuopelnus – jis yra iškovojęs medalį su nacionaline rinktine, daugybę kartų tapęs LKL čempionu su „Žalgiriu", būtų nuostabu. Man apskritai nepatinka tas teisės aktas, draudžiantis turėti dvigubą pilietybę. Esame demografiškai mažėjanti valstybė, manau, tokių asmenybių prarasti nesinorėtų: to paties Luko, Žydrūno Ilgausko ar Alvydo Pazdrazdžio.
– Jau paminėjote Badaloną ir finalo ketvertą. Kaip sunku buvo sėdėti ant suolelio ir negalėti prisidėti, kai komanda kovojo dėl titulo?
– Sunku, iš tiesų visada lengviau būti aikštėje nei ant suolo. Tai galioja visais atžvilgiais. Ypač kai visą savaitę girdėjau, kad būsiu sudėtyje, kad manimi bus pasikliauta. Ruošiausi maksimaliai tiek pusfinalio, tiek finalo mačams. Išanalizavau visas „Ryto" kombinacijas, ne kartą lankiausi pas trenerius aptarti varžovų žaidėjų ypatumus. Mano vertinimu, ten buvo nemažai silpnų vietų. Surinkau visas „Ryto" taktines schemas, atspausdinau ir perdaviau. Labai troškau pergalės. Ne todėl, kad tai būtent „Rytas" – taip jaučiausi prieš bet kokį oponentą. Deja, gyvenimas ne visada susiklosto pagal mūsų norus.
– Ar turite paaiškinimą, kodėl tą savaitę buvote klaidinamas tuščiais pažadais?
– Ne, negaliu to suprasti.
– Ar buvo itin skaudu iš artimiausių pozicijų stebėti beveik stebuklingu pavadintą „Ryto" išsigelbėjimą?
– Stebuklingas – tikslus žodis. Esu įsitikinęs, kad buvome pranašesnė ekipa: sužaidę dešimt kartų, devynis būtume laimėję. Tai buvo tas vienintelis kartas, kai nepasisekė. Tiesiog pritrūko jėgų, tie patys krepšininkai kovojo ir pusfinalyje, ir finale, nors tikrai buvo galimybių rotuoti sudėtį, leisti pailsėti, ypač vedant 20 taškų. Būtume ramiai išlaikę pranašumą.
– Ar jums buvo suprantamas „Ryto" sprendimas išsiskirti su Giedriumi Žibėnu?
– Man tai buvo tarsi smūgis. Asmeniškai nebūčiau taip pasielgęs. Laikau Žibėną treneriu, kuris daugybę kartų viršijo lūkesčius. Įvertinus „Ryto" ir „Žalgirio" biudžetų skirtumus, du kartus iškovoti LKL titulą, dar kartą būti per žingsnį nuo čempionato, laimėti Čempionų lygos taurę – abejoju, ar kitas strategas yra tiek kartų pranokęs tai, ko iš jo tikėtasi.
Man tai atrodė keista, ir visi AEK organizacijoje buvo nustebę – po šios naujienos atėję į treniruotę klausė: kas gi nutiko? Paaiškinau apie pralaimėjimą „Juventus", kad tai buvo savotiška jų sezono katastrofa, tačiau žvelgiant ilgalaikėje perspektyvoje, nemanau, jog tai buvo tinkamas žingsnis. Pats atleidimas – vienas dalykas, bet dar labiau stebino vėlesnė komunikacija. Nežinau visų aplinkybių, tačiau iš to, ką mačiau viešojoje erdvėje, tas išsiskyrimas nebuvo toks kultūringas, koks turėjo būti. Tegul jiems viskas susiklosto sėkmingai.
Vienintelis teigiamas aspektas – „Ryto" klubas nusprendė pasirinkti lietuvį trenerį. Manau, esame per daug nusivylę užsienio specialistais ir pernelyg dažnai neįvertiname savų strategų, kurie tikrai yra labai aukštos klasės.
– Ieškant pozityvių dalykų nemaloniose situacijose – ar manote, kad toks jūsų neintensyvus sezonas galbūt galėtų šiek tiek pratęsti jūsų karjerą?
– Pastaruosius trejus metus aikštelėje praleisdavau tikrai nemažai laiko. Šiuo metu fizinė būklė puiki, tačiau nebevažinėju bet kur. Laimei, gyvenimo aplinkybės susiklostė taip, kad nebereikia rinktis komandos vien dėl finansų. Svarbiausia – tinkama aplinka šeimai, ambicinga organizacija ir deramas atlygis. Puikiai suprantu realybę: po tokio sezono ir sulaukus mano amžiaus rimtą sutartį išsiderėti nelengva. Laukiu kantriai, agentas nuolat stebi situaciją rinkoje. Keletas variantų buvo pasiūlyta – netiko, todėl vasara tęsiasi laukimo režimu. Tik šįkart laukimas visiškai ramus, ne toks kaip anksčiau, kai degiau noru kuo greičiau pasirašyti.
– Kokie šiuo metu jūsų pagrindiniai prioritetai: pergalės, solidus žaidimo laikas vietoj atsarginių suolelio, gyvenimo malonumai ar finansinis saugumas artėjant karjeros pabaigai?
– Viskas svarbu tam tikru mastu. Esu įsitikinęs, kad atitinkamame lygyje dar galiu rungtyniauti su didesniu krūviu, o stipresnėse lygose puikiai tikčiau į pagalbininko vaidmenį – kantrybės ir ramybės tam tikrai pakanka. Įvairūs scenarijai man priimtini. Žinoma, ieškosiu vietos, kur šeimai būtų gera, finansai taip pat svarbūs. Laikausi savo kainos, nors realistiškai ji galbūt ir per didelė. Bet džiaugiuosi, kad nereikia ieškoti darbo nepatraukliose lygose vien tam, kad turėčiau kontraktą.
– Jei tektų rinktis tarp laiminčios organizacijos ir mažiau sėkmingos, bet galinčios pasiūlyti svarbų vaidmenį, ką pasirinktumėte?
– Be jokių abejonių – laiminčią. Pergalės sukuria visiškai kitokią atmosferą tiek man pačiam, tiek šeimai, nes tą nuotaiką parsineši namo. Šiame karjeros etape asmeninės ambicijos gerokai nusileidžia komandinėms.
– Ar galima suprasti, kad gimtinė jūsų dar nešaukia taip stipriai, jog būtumėte pasiruošęs bet kokioms sąlygoms, kad tik žaistumėte Lietuvoje?
– Lietuva mane traukia neįtikėtinai stipriai (šypsosi). Sezonui pasibaigus komandos draugai klausė, ar dar vyksiu prie jūros ar į kokias salas. Atsakiau, kad ne – iškart po vakarienės sėdau į pirmą skrydį namo. Tiek metų gyvenu svetur, todėl noriu kiekvieną akimirką čia išnaudoti. Kartu suvokiu, kad dar galiu tęsti karjerą.
– Minite, kad laikotės savo kainos. Vadinasi, Lietuvos klubams tikriausiai esate sunkiai pasiekiamas?
– Atvirai kalbant, kreipėsi trys komandos. Tačiau iki finansinių derybų ar konkrečių pasiūlymų net nepriėjome. Buvo tik užklausos, į kurias atsakiau, kad kol kas ne.
– O kiek pasiūlymų iš užsienio atmetėte?
– Palauk, suskaičiuosiu (šypsosi). Be Lietuvos klubų, realūs buvo trys variantai. Vienas iš jų – likti Graikijoje.
– Neblogas susidomėjimas.
– Taip, klubai, kurie giliau domisi, paskambina buvusiems komandos draugams ir žino, kad galiu žaisti. Praėjęs sezonas buvo labiau išimtis, o ne taisyklė.
– Kokios priežastys lėmė, kad šių pasiūlymų kol kas nepriėmėte?
– Kaip ir nacionalinę komandą palikau dar turėdamas jėgų rungtyniauti, taip ir klubinį krepšinį norėčiau užbaigti išlaikydamas solidų lygį. Visiškai gerbdamas kitas lygas, neturiu noro rungtyniauti NKL ar Graikijos antrajame divizione. Vienas variantas buvo žemesnio lygio, tačiau su tokiu pat atlyginimu, kokį turėjau pastaruoju metu. Kitus du atsisakiau dėl gyvenimui nelabai tinkamų lokacijų.
– Kurios valstybės jus dar priviliотų gyventi?
– Ispanija, Italija, Graikija.
– Nenuostabu.
– Absoliučiai. Būtų dar geriau, jei šalia jūros ir su maloniu oru (Juokiasi).
– Klubų pasiruošimo darbai pamažu artėja prie finišo. Jei prireiktų, ar pasirengęs laukti iki sezono vidurio, o gal net iki Naujųjų?
– Taip, pasirengęs. Treniruojuosi tarsi turėčiau greitai stoti į rikiuotę, bet jei teks palūkėti – jokių problemų. Kantrybės turiu. Nesvarbu, ar tai būtų spalis, lapkritis, ar dar vėliau. Lauksiu tiek, kiek bus reikalinga.
– Nebaugina tas neapibrėžtumas? Juk neaišku, kada atsirastų galimybė vėl išeiti į aikštę. Galbūt laukimas užsitęs ir teks svarstyti apie reikalavimų mažinimą.
– Nebaugina. Prisimenu, kartą pasirinkau vedamas baimės – tai įvyko po 2022-ųjų Europos pirmenybių, kai iškeliavau į Izmirą. Čempionate asmeniškai pasirodžiau neblogai, tačiau buvau ilgokai nežaidęs, po karo palikau „Zenit", kurie mane ilgai laikė. Klubai galbūt šiek tiek vengė manęs, o aš skubėjau kuo greičiau prisijungti prie komandos po čempionato. Tuomet sutikau su „Pinar Karšiyaka" siūlymu. Manau, jei būčiau ištvermingiau palaukęs mėnesį ar porą, galbūt būčiau likęs aukštesnėje lygoje.
Vieną sykį nusprendžiau bijodamas, o dabar man nebėra ko baimintis. Turiu 36-erius, gyvenu puikų gyvenimą, jei pasiūlymas ateis vėliau – viskas gerai. Net jei ir neateis – tokia realybė.
– Baimę minėjau ta prasme, kad neaišku, kiek laukimas užtruks, ir ar neatsitiks taip, kad tektų praleisti ištisą sezoną. Po tokios pertraukos sugrįžti būtų sudėtinga, o karjeros finalas atrodytų kitaip nei įsivaizduojama.
– Jei taip susiklostytų, tada ir spręsiu. Kol kas tuo galvos nesikvaršinu.
– Kiek savo manymu dar pajėgtumėte rungtyniauti solidžiame krepšinio lygyje?
– Tas aukštas lygis – labai santykinė kategorija. Jei kalbėtume apie pirmuosius divizionus ir sveikata nekirstų, manau, galėčiau žaisti dar 3–4 sezonus, bet pats tiek ilgai nelabai norėčiau. Trokštu daugiau laiko skirti artimiesiems ir pasitraukti aukštoje gaida, o ne pasiekti tašką, kai nebepajėgi prisidėti.
– Gal jau sulaukėte įdomių pasiūlymų užsiimti kita veikla?
– Sulaukiau: ir sporto direktoriaus pozicija, ir agento darbas, ir net kvietimas į Seimą (Juokiasi).
– Primena Vladimiro Romanovo epochą.
– Tik ten pasirinkimo nebuvo (Juokiasi).
– Ar ką nors iš šių galimybių apsvarstėte?
– Dėl politikos – tikrai ne, ne tam tiek metų stengiausi išsaugoti gerą vardą, kad per porą savaičių kas nors jį sugriauti be jokios priežasties (Juokiasi). Be to, kad ir kur eitum, būtina turėti atitinkamą kompetenciją. Kitų variantų kol kas rimtai nesvarsčiau, bet jei žaidimo pasiūlymų nesulaukčiau, bus galima apie tai pagalvoti nuodugniau.
Krepšinio bendruomenėje šiuo metu intensyviai ieškoma kandidato, galinčio užimti būsimos „Lietuvos krepšinio" asociacijos vadovo kėdę. Ar tokia perspektyva jus domintų?
Pirmiausia, į šią poziciją turi ateiti žmogus, pasirengęs atiduoti save visiškai, be jokių išlygų. Gali atrodyti, kad prezidento darbas – tai kažką pakoreguoti, kur nors nuvykti, tačiau realybėje tai yra milžiniškos apimties veikla. Kalbame ne vien apie vyrų nacionalinę komandą – yra jaunimo rinktinės, neįgaliųjų krepšinis, kurčiųjų sportas, veteranų programa. Visomis kryptimis reikia rūpintis. Iki šiol man pavyko išsaugoti gerus santykius su visais, ir tikrai nenorėčiau dalyvauti tokiuose rinkimuose, kokie vyko praeityje, kai viskas virsdavo asmeniniais išpuoliais ir kapstymusi po praeitį. Jeigu ryžčiausi, reikėtų eiti be jokių kompromisų, o šiuo metu tokio noro neturiu.
Kokius jausmus jums kelia visa ši situacija, kai daugiausia diskutuojame ne apie patį žaidimą, o apie tai, kas dedasi už aikštės ribų?
Nenorėčiau skambėti prieštaringai, bet kartais visa tai mane pervargina. Suprantu, kai pasisako kompetentingi žmonės, ekspertai, kurie konkrečiai įvardija problemas, tačiau kai visa visuomenė ir sirgaliai tampa teisėjais – man tai per daug. Tokiu būdu dažnai prarandame patį tikslą, dėl kurio visa tai vyksta.
Vis dėlto labiausiai liūdina rezultatai. Nepatekti į Pasaulio čempionatą būtų tikra katastrofa, o jei dar ir olimpiada praeitų pro šalį – net baisu pagalvoti. Tada išeitų, kad su tokia žvaigždžių karta – Jakučioniu, Buzeliu, Ąžuolu, pridėjus Jokubaitį, Valančiūną ir Sabonį – praleidžiame tokį svarbų periodą be didžiojo turnyro. Būtų nepaprastai skaudu, nes sudėtis tiesiog fantastinė. Tai turėtų ir ilgalaikių pasekmių. Juk vaikai sporto būrelius renkasi vedami emocijų. Jei krepšinis nesuteiks teigiamų išgyvenimų, jaunimo automatiškai sumažės, talentų bus mažiau, ir mūsų krepšinis pradės smukti.
Dabartiniai pasiekimai netenkina nė vieno. Vietoj to, kad svajotume apie medalius, svarstome, ar išvis pateksime. Tačiau nepraraskime blaivaus mąstymo. Pabandykime ramiai ir konkrečiai įvertinti problemas, atsakingus asmenis ir imtis sprendimų. Toks neigiamas fonas bendrąja prasme nekuria naudos nei krepšinio populiarinimui, nei patiems žaidėjams, ypač artėjant lemtingoms kovoms.
Pats tiek metų vilkėjau rinktinės marškinėlius, todėl nenoriu būti tuo, kuris tik pasitraukęs ima kritikuoti. Tačiau būtina aiškiai įvardyti problemas: pralaimėjimai – dėl ko? Žaidėjai vengia atvykti į rinktinę – kodėl? Ir taip toliau.
Akivaizdu, kad buvo mėginama keisti trenerių štabą, ir man liūdna matyti, jog kadaise prestižinė pozicija Lietuvos krepšinyje dabar nebėra tokia patraukli.
Ar išlaikote viltį šioje pasaulio čempionato atrankoje?
Sunku būti optimistu, kai toks patriotas kaip Jonas, regis, atsisako atvykti į rinktinę. Tikrųjų priežasčių nežinau, reikėtų klausti jo paties, tačiau būtina tai išsiaiškinti, kad tokia situacija nepasikartotų. Jonas savo elgesiu ne kartą įrodė, kiek jam reiškia nacionalinė komanda. Bet kuriuo atveju tikėsiu rinktine iki paskutinės galimybės, nes, kartoju, tokiai kartai praleisti čempionatą būtų skaudu visais atžvilgiais.
Kas, jūsų kaip patyrusio krepšininko akimis, yra ženklai, rodantys, jog kolektyve atėjo laikas pokyčiams?
Karjeros metu išsikristalizavo keletas aiškių pavojaus signalų. Pirmasis ir svarbiausias – kai komanda nebedaro pažangos. Taip pat rimtą susirūpinimą kelia situacijos, kuomet identiškos problemos pasikartoja nuolat ir niekas nesiima jų spręsti: tie patys pralaimėjimų scenarijai, nesibaigiančios trinties situacijos tarp komandos narių.
Dar vienas grėsmingas ženklas – abipusio pasitikėjimo praradimas. Kai treneriai nustoja tikėti savo auklėtiniais arba žaidėjai praranda tikėjimą vadovais – tai rimtas signalas, jog kolektyve kažkas yra fundamentaliai negerai.
Visgi būna ir kitokių situacijų. Pasitaiko atvejų, kai rezultatai nėra įspūdingi, tačiau akivaizdžiai matyti augimo tendencijos ir neišnaudotas potencialas. Puikus pavyzdys – 2013-ųjų ir 2015-ųjų metų čempionatai. Abiem atvejais grupių etapuose sekėsi sudėtingai, tačiau vėliau komandos forma sparčiai gerėjo ir pasiekimai augo.
